Apsilankymas pas gydytoją, nemaloni procedūra ar kažkas, kam jūsų vaikas fiziškai priešinasi - kaip elgtis, kai turime daryti tai, ko mažylis nenori?
Labai svarbu, kad mažylis jaustųsi savo kūno šeimininku, galėtų pasirinkti, ką jis nori daryti ir kam sakyti griežtą NE.
Kūno autonomijos svarba - neabejotina, tik ką daryti tose situacijose, kai tiesiog turime atlikti su mažyliu tai, ko jis vienareikšmiškai nenori? Kažko paprasto - kaip sauskelnių keitimas arba daug rimtesnė medicininė procedūra, kuri bus skausminga.
Pasiruošimas
Visada svarbu perspėti ir papasakoti mažyliui, kas bus. Jei valysime dantukus, pakanka tiesiog pasakyti kiek anksčiau. Jei tai bus didesnė intervencija, net ir patiems mažiausiems smulkiai papasakokime, parodykime kas bus: „Aš pasisodinsiu tave ant kelių, tada va taip ištiesi rankytę, seselė nuvalys pirštuką ir tada baks įdurs į jį. Gali trumpam suskausti, gal bus nemalonu. Aš visada laikysiu tave tvirtai ant kelių ir būsiu šalia”. Visada sakykime TIK teisybę.
Neapsigaukite, kad vaikas nieko nesupranta, toks pasakymas padeda mažyliui jaustis saugiau, jis žino, kam turi pasiruošti jo kūnas.
Nieko netikėto - viena svarbiausių taisyklių, galvojant apie kūno autonomiją.
Procesas
Jautrioji dalis - tikėtina, kad mažylis priešinsis mūsų veiksmams. Tokiose situacijose, svarbiausia mums patiems išlaikyti ramybę (kiek įmanoma), tvirtai laikant mažylį tęsti reikalingus veiksmus, nuolatos balsu patvirtinant mažylio jausmus: „Taip, girdžiu, kad sakai ne, girdžiu tave. Turime dabar ištiesti rankytę, kad seselė galėtų paimti kraujo. Aš dabar palaikysiu tavo rankytę. Taip, girdžiu, kad sakai ne, girdžiu, kad tau neramu. Aš šalia, tu saugus...”
Kokia tokio kalbėjimo nauda? Vaikas pasąmonės lygmenyje jaučia ir žino, kad jūs jį suprantate. Jis išgirstas, jo jausmai priimti. Net jei su jo kūnu daroma tai, kas jam nepatinka.
Tai didelis skirtumas tarp to, jei vaikas yra gąsdinamas, iš jo baimės šaipomasi ar numenkinama, kaip „nieko čia tokio”. Nesaugiose situacijose vaikui reikalingas saugus lyderis, kuriuo jis gali pasikliauti. O juo galime būti mes, tėvai.
Po to…
Padėkokime vaikui, kad jis buvo šiame procese su mumis. Pasidžiaukime, jei pavyko ir… susilaikykime nuo bet kokių pastabų, jei visgi nepavyko kažko atlikti. Padrąsinkime, jog pavyks kitą kartą.
Jei procedūra vaikui buvo skausminga, jis gali norėti apie tai kalbėti - rodys jums žaizdą, rodys, kaip buvo laikomas. Būtinai priimkite tokius kvietimus ir detaliai nupasakokite, kaip viskas vyko, kas buvo po ko. Tokie pasakojimai padeda mažyliams integruoti ir normalizuoti tai, kas įvyko.
- Dovilė Šafranauskė 🤍 @pagarbitevyste
Taip pat skaitykite:
Vaikai serga. Patarimai, kaip tai derinti su darbu iš namų
Kaip tėvystė pakeičia gyvenimą: pirmieji metai iš tikrųjų gali išsprogdinti smegenis